Elektronikos atliekų tvarkymas
Elektronikos atliekos (elektroninės atliekos) yra viena iš sparčiausiai augančių tarptautinio atliekų srauto sričių. Remiantis Europos Sąjungos tyrimais, jų daugėja maždaug 3–5 proc. per metus arba maždaug tris kartus greičiau nei kiti atskiri atliekų srautai.
Kai kurie mokslinių šaltinių autoriai teigia, kad sparčiai auganti elektronikos pramonė, atsirandanti dėl didėjančio informacinių ir ryšių technologijų poreikių visame pasaulyje, kartu su sparčiu produktų senėjimu ir netinkamų eksploatacijos pabaigos valdymo galimybių nebuvimu, lėmė netvarų atliekų srauto valdymą. Norėdami susidoroti su elektroninių atliekų srautu, įvairios šalys praktikuoja daugybę priemonių: draugiškumas aplinkai, švaresnė gamyba, didesnė gamintojo atsakomybė, standartai ir ženklinimas, gaminių priežiūra, perdirbimas ir kt. Tikimasi, kad gamintojai bus atsakingi už elektroninius gaminius per visą jų gyvavimo ciklą. Gamybos metu jie turi atsižvelgti į elektroninių atliekų problemą etape (ekologija, švaresnė gamyba) ir dalyvauti e. atliekų tvarkymo sistemoje, atitinkančioje ES direktyvų ir nacionalinių įstatymų reikalavimus.
Elektroninių atliekų tvarkymo sistemos įdiegtos visose Europos ir kai kuriose Azijos, Amerikos šalyse. Sistemos turi tam tikrų skirtumų, tačiau visos jos veikia tuo pačiu principu: padeda rinkti bei tvarkyti elektronines atliekas.
Kaip matome, gamintojai, perdirbėjai ir vyriausybinės organizacijos yra labai susijusios su elektroninių atliekų problema. Tačiau elektroninių atliekų susidarymas ir efektyvus jų apdorojimas yra glaudžiai susiję su elektroninių gaminių vartotojais.
El
ektroninės atliekos yra problema, kuri paveikia vartotojus dviem būdais: kai pasenęs gaminys turi būti pakeistas ir kai sena įranga išmetama. Be prarastos saugyklos vietos, mokesčio už perdirbimą ir šalinimą bei galimą aplinkos taršą dėl perdirbimo ir šalinimo procesų, sukauptos išlaidos vartotojams dėl šios įrangos pakeitimo gali būti didelės. Kalbant apie elektroninių atliekų problemą, vartotojai gali būti suskirstyti į dvi grupes: vartotojas kaip EE klientas (vartotojas) ir vartotojas kaip elektroninių atliekų turėtojas (utilizatorius). Abu vaidmenys išreiškia vidurinį produkto gyvavimo ciklo etapą, būtent naudojimo etapą, ir vidurinį etapą tarp kitų suinteresuotųjų šalių, būtent gamintojo ir perdirbėjo. Abu vaidmenys yra labai svarbūs sprendžiant elektroninių atliekų problemą. Vartojimas taip pat yra svarbus dalykas, nes didėjantis EE suvartojimo kiekis numato didžiulį kiekį pasenusios elektronikos.