Elektronikos plokščių pavojingumas

Elektronikos atliekų susidarymas ir tvarkymas – viena svarbiausių aplinkosaugos problemų, ypatingai aktualios pastaraisiais dešimtmečiais. Elektronikos atliekų atsiranda jau kiekvieno produkto gamybos pradžioje su neperdirbtomis žaliavomis ir vėliau susidaro kiekvienoje šio proceso pakopoje, kol neperdirbta žaliava pavirsta vartojimo preke. Elektronikos prekės, kurias įsigyjame, po kurio laiko tampa atliekomis.

Elektronikos prekės neveikia amžinai, o jei veikia ilgiau nei numatyta, galiausiai norima jas pakeisti dėl technologijų̨ pažangos ar senėjimo. Kiekvienais metais pasaulyje pagaminama 300 milijonų kompiuterių ir milijardas mobiliųjų̨ telefonų, kiekvienas jų turi vidutiniškai nuo 3–5 metų trunkantį naudojimo ciklą̨. Šių̨ atliekų kiekiai kasmet sparčiai auga ir padidėja maždaug po 5 %. Taigi, visi šie milijardai prietaisų kasmet turi būti kur nors pašalinami.

Elektronikos atliekos gali neigiamai paveikti aplinką ir žmogaus sveikatą, jei jos nėra tinkamai tvarkomos. Šių̨ atliekų šalinimas sąvartynuose sudaro sąlygas užteršti dirvožemį, paviršinius ir gruntinius vandenis. Netinkamas elektronikos atliekų tvarkymas kelia pavojų̨ žmonių sveikatai bei aplinkai, be to, didėja toksiškų medžiagų̨ patekimo į žmogaus organizmą̨ bei aplinkos komponentus tikimybė. Nepaisant to, šių elektronikos atliekų šalinimas sąvartynuose vis dar yra pigiausias atliekų tvarkymo būdas.

Šalinti elektronikos atliekas yra labai neracionalu, nes naujas medžiagas pagaminti ir išgauti yra daug brangiau nei jas išgauti iš atliekų. Atlikti tyrimai rodo, kad išgavus iš atliekų metalus galima sutaupyti energijos: aliuminį – 95 %, varį–85%,šviną–65%,cinką–60%.

Išgauti metalus iš nenaudojamos elektronikos įrangos – labai svarbu, nes dabartiniais duomenimis, metalų naudojimo pramonėje apimtis labai didėja, o ilgainiui jų galime pritrūkti. Pavyzdžiui, platinos (Pt), švino (Pb) ir rodžio (Rh), išgautų iš rūdų, vien automobilių katalizatorių gamyboje naudojama daugiau kaip 50 %.

Elektronikos prietaisai gali būti perdirbami tiek ardant rankomis, tiek taikant mechaninius, cheminius ir terminius metodus. Šių̨ technologijų̨ tikslas – racionaliai suderinti ekonominius ir aplinkosaugos aspektus.

Elektronikos plokštės – tai įrangos dalis, kuri palaiko elektros jungtis tarp atskirų komponentų. Jų yra daugelyje gaminių: mobiliuosiuose telefonuose, kompiuteriuose, televizoriuose, spausdintuvuose. Plokštes sudaro daugybė komponentų. Nebenaudojamų elektronikos plokščių̨ perdirbimas – itin komplikuotas procesas, nes jos sudarytos iš daugybės kompleksinių komponentų – pavojingųjų̨ ir nepavojingųjų̨ medžiagų̨ rinkinių. Vidutinė elektronikos plokščių̨ sudėtis: 40 % jos svorio sudaro metalai, 30 % – plastikas ir 30 % – keramika. Tikri elektriniai ar elektroniniai komponentai tesudaro tik 3 % produkto svorio.

Elektronikos plokštėse aptinkama šių̨ metalų: vario, geležies, aliuminio, alavo, taip pat retųjų̨ metalų, tokių kaip tantalo, galio ir kt., tauriųjų̨ metalų – aukso, sidabro ir paladžio. Varis sudaro apie 10–20 %, švinas – 1–5 %, nikelis – 1–3 % elektronikos plokštės svorio. Taurieji meta- lai – auksas, sidabras, platina ir paladis – sudaro 0,3–0,4 %. Dėl šių̨ elektronikos dalių savitumo įprastos elektroninės įrangos perdirbimo technologijos neduoda reikiamo rezultato.